Projektas „Vilniui“ – #3 Senamiestis – Foto + Aprašymas

Jei pernai koncertų gatvėje sezoną baigėme rugsėjo 17 dieną, tai šiemet pagerinome „Šerkšno tylos“ rekordą ir surengėme gyvo garso pasirodymą net spalio 5 dieną! Kaip sakoma, vienu kiškiu nušovėme du šūvius, oi, pardon, atvirkščiai… Na, supratote.

Kadangi koncertavome įprastoje savo vietoje, Senamiesčio širdyje, Sirvydo skvero, kitaip vadinamo Prancūzparkiu dėl greta esančios Prancūzijos ambasados, pakraštyje, nusprendėme pratęsti vasarą sugalvotą projektą „Vilniui“ – vykstame vis į kitą sostinės rajoną ir gyvai atliekame autorinę dainą „Vilniui“, kurią nufilmuoja praeivis. Po to su filmavusiu praeiviu nusifotografuojame, paskelbiame vaizdo įrašą bei trumpą pasirodymo aprašymą su nuotraukomis.

Tad šį kartą labai dėkojame operatorei Neringai, kuriai šis iššūkis puikiai pavyko! Beje, ji buvo su draugu iš Libano, kuris ką tik pirmą kartą iš Londono atvyko į Vilnių. Sakė, kad čia jauku, o mūsų sostinę šypsodamasis apibūdino kaip massive village. Neringa prasitarė, kad mus žino iš anksčiau, ir tai mus maloniai nustebino.

Vos pradėjus koncertuoti, švelniai skambant dainai „O saulėgrąžas merkia lietus“, prie mūsų atpėdino šviesą spinduliuojanti močiutė, tiesdama vieną eurą. Judita net nenorėjo imti, močiutei turbūt to pinigėlio reikia labiau, bet ji taip nuoširdžiai norėjo atsidėkoti, kad nebuvo kur dėtis.

Po to įvyko didelis kartų šuolis – prie mūsų, skambant kūriniui „Vitaminų daina“, ėmė šokti ir ploti maždaug dvejų metukų mergaitė su meškučio kepurėle. Ji užlaikė savo tėvelius ir niekur nenorėjo trauktis – vis šoko, šoko, šoko… Kol galiausiai grodami ir dainuodami ėmėme šokti ir mes, ir jos tėveliai. Net vis dar nekrentantys spalio lapai mums truputį pavydėjo.

Prie atsidėkojimui skirto lagamino su „Šerkšno tylos“ užtrašu stabtelėjo senukas su sukriošusiu į „Gandrą“ panašiu dviračiu. Vos įmetė monetą, pro jį prariedėjo naujutėlaitis Ferrari automobilis. Būtų išėjusi nebloga nuotrauka, tik mano rankos buvo užimtos gitara. Ech, tas neišgydomas potraukis fotografuoti! Nors niekada taip ir netapau profesionaliu fotografu, bet mėgėjiškai kadrus „medžioju“ nuo neatmenamų laikų…

Užtat Juditą nupleškinau prie įspūdingo raudono amerikietiško automobilio, kuris jai labai tiko prie rudeninio paltuko, o gal atvirkščiai.

Dar norėtume nuoširdžiai atsiprašyti dėl kelių dalykų: 1) dėl to, kad kelias minutes Didžiojoje gatvėje sudarėme spūstį – vienas automobilis su pravirais langais sustojo greta ir klausėsi gyvo garso koncerto; 2) Keli WOLT ir BOLT kurjeriai net 15-20 minučių stovėjo ir klausėsi mūsų dainų, vis filmavo – tad, gali būti, kad tą vakarą kažkas valgė ataušusią picą.

Taip pat labai dėkojame už plojimus, kurie po dainų mus pasiekdavo 360 laipsnių kampu, todėl pajuokavau, kad jaučiamės tarsi Kauno „Žalgirio“ arenoje, tik truputį geriau, nes čia yra laisvė, grynas oras ir kvepia Vilniumi, spaliu, kaštonais bei sunokusiais svairainiais.

Iki pasimatymo kituose Vilniaus rajonuose – bus kitų vaizdo įrašų, nuotraukų ir aprašymų!   

Nerijus ir Judita – Jūsų „Šerkšno tyla“!