„Šerkšno tyla“ sukūrė naują dainos „Vilniui“ versiją, kuri kada nors taps plačiau žinoma. Teksto ritmika, skambant muzikai (studijinėje versijoje galbūt bus ir repo elementų), labiau išsilygins:
Vilniui
(2)
Pakirdęs ryte ant Gedimino bokšto,
Praskrieti virš Vilniaus akimirką trokštu.
Pasikviesčiau ir Užupio angelą sklęsti,
Bet tas pasipūtėlis skraido tik naktį.
Ši gatvė Pilies… iš kalno siaurutė
Krenta tarytum putojanti upė.
Pr.
Tavęs aš pasiilgau, beribi mano Vilniau (3 k.)
Už kampo, jaučiu, pasidažiusi švyti
Vilniaus
gėlė – nemirtinga Rožytė.
Kol
žmonės ant plytos vis plytą krauna,
Kažkas
jai į delną įspraudžia eurą.
Kunigaikštis
Vildaugas vilku atriaumoja,
Į
Ameriką kviečia, nagu pagrūmoja.
Jis
sako, matysi, šio miesto meras
Kada
nors, gali būti, taps Nikodemas!
Ir
tuomet ukulelėmis grosime gatvėj,
Kad
bent ką prisiminti būtų senatvėj...
Pr.
Tavęs aš pasiilgau, beribi mano Vilniau (3 k.)
Ar žinai, kas piliečių makaulėse dedas,
Kai pro šalį su terba prakulniuoja Dredas?
Jam nieko nereikia, jam nieko netrūksta,
Net balandžiai, ir tie, pavydžiai atsidūsta.
Na nebent tik kavos pastatyki puodelį,
Jei išlieti dūšią tau prireikė, seni.
Išsirietęs rąžosi Mindaugo tiltas,
Tartum į jį įsikūnijo vilkas.
Atleisk, Gediminai, turbūt niekada
Iš Vilniaus nepabus tavoji tauta.
Pr.
Tavęs aš pasiilgau, beribi mano Vilniau (3 k.)
Atleisk, Gediminai, galbūt kažkada
Virš Vilniaus skambės… vien šerkšno tyla.
Nerijus
Laurinavičius („Šerkšno
tyla“)
2015-08-10.
