Šerkšno tyla: Projektas „Vilniui“ – #1 Paupys

Rytais kartais į galvą šauna keisčiausių minčių. Tą rytą kaip šovė, tai vakare jau ir ėmėme įgyvendinti idėją. Nufilmavome pirmąjį projekto „Vilniui“ epizodą. Nuo šiol periodiškai važiuosime vis į skirtingus Vilniaus rajonus. Kai kur gal gausime į galvas, bet tai nieko tokio, bus tik įdomiau. Be dainos „Vilniui“ įprasčiausiose arba keisčiausiose vietose GYVAI atliksime ir kitų savo kūrinių. PADĖKITE mums PASIDALINDAMI šiuo pranešimu ir užsiprenumeruodami mūsų Youtube kanalą „Šerkšno tyla“ (nuoroda – komentare).

Po kiekvieno paskelbto vaizdo įrašo, skelbsime ir fotoreportažą su pasirodymo konkrečiame rajone aprašymu. Paupyje mus nufilmavo Donatas, kuris su šeima gyvena Olandijoje. Nuoširdus AČIŪ jam, jo žmonai ir sūneliui Elijui, kuris yra beveik mūsų sūnaus bendravardis (Elijus, mūsiškis gi – Elijas). Ši šeima įsigijo mano pirmąją knygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“, kurią mielai vietoje ir pasirašiau. Į kiekvieną pasirodymą pasigriebsiu ir daugiau knygučių – kas norės, galės įsigyti.

Tą dieną Vilnių ištiko „Kultūros naktis“, o vos tik nufilmavome pirmąjį pasirodymą, dangus vis intensyviau ėmė smaigstytis lietaus adatėlėmis. Galiausiai debesys nusiplėšė lopus ir visai prakiuro, visus sparčiai aplink mus susibūrusius klausytojus išvaikydami į skirtingas puses. Tad mums teko ką tik pajungtą aparatūrą, vilkti po kavinės stogeliu ir laukti kol krituliai atsitrauks. Jie, aišku, niekur neatsitraukė o dar labiau užgulė naktėjantį kultūringąjį Vilnių.

Kai ėmėme groti iš po stogo, mūsų klausėsis tik balos ir vienas kitas pro šalį pralekiantis permirkėlis. Gretimoje galerijoje sausai po stogu repetavo mergina, kurios koncertas turėjo prasidėti 22 val. Patyrę karšto ir šalto, sauso ir šlapio, greitai prisitaikėme ir užtraukėme savo tandemo „Šerkšno tyla“ dainas „O saulėgrąžas merkia lietus“ ir „Benamio namai“. Nuo kavinės stogelio varvantis vanduo taip daužė balas, kad atšokę purslai ėmė maudyti mūsų gitaras.

Judita dainuodama „Benamio namus“ ėmė poetiškai improvizuoti, o sarkastiškas lietus proziškai užpylė kiek toliau nuo mūsų patiestą gitaros dėklą su keliomis monetomis. Tos monetos netrukus priminė akvariumo žuveles (gal gupijas?), besimėgaujančias vis šlapėjančiu gyvenimu. Kartais po dainų nežinia iš kur ataidėdavo plojimai.

Kai jau viską susipakavome ir pasileidome automobilio link, Judita skuodė it kūdikį apsikabinusi į medžiagą įvyniotą gitarą, nes, kaip jau supratote, jos dėklas tuo metu atliko kiek kitokias funkcijas.