ŠIAM KADRUI dešimt metų. O mūsų su Judita Marija Smith dukrai Dorotėjai šiandien sukanka penkelioka. Vakar irgi grojome gatvėje, su mumis pašokti vis ateidavo priekyje suvenyrus pardavinėjanti moteris. Po koncerto ji paklausė: o kaip jūsų vaikai gyvena? „O jūs atsimenate mus?“, – nusistebėjau. „Kurgi neatsiminsiu, aš jau čia prekiauju dvidešimt metų, pamenu juos tokius mažutėlaičius dar“, – šypsodamasi atsakė ji. Aš irgi ryškiai menu šį pasirodymą: nužliaugus rugpjūčio lietui, penkerių Dorotėjai daviau mikrofoną ir ji, man pritariant gitara, dainavo tuomet vaikams sukurtą dainą (dabar jos seniai nebegrojame) apie katinėlį ir irisą, kurį jam iš po nosies nunešė akiplėša varna. Kita suvenyrų pardavėja anūkams nupirko mano antrąją knygą vaikams „Uogų pasakos“ ir prisipažino, kad praeitą dieną mums į lagaminą įmetė stilingus lininius maišelius telefonams. Norėjo, kad dažniau atvyktume koncertuoti, nes labai praskaidriname gatvės atmosferą. Paglostė širdis. Kol visi mirko Žolinių pabaigtuvių kamščiuose autostradose, mes, galima sakyti, atšventėme nacionalinę draugystės su suvenyrų pardavėjomis dieną. Kitos moters vaikai irgi labai įsitraukė į koncertą, palaikė mus, plojo, o paskui mama juos irgi apdovanojo „Uogų pasakomis“, sakė yra ne lietuviai, bet dabar mokysis skaityti lietuviškai. Galiausiai mus užkalbino netoliese gyvenanti žilaplaukė senutė, buvusi dailės dėstytoja Pedagoginiame universitete, ir apgailestavo, kad neišgirdo „Šerkšno tylos“ dainų, nes jau buvome susivynioję visus laidus. Gal kitą kartą pagrosime, o šiandien sveikiname Dorotėją su 15-uoju gimtadieniu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą