Gan keistas mūsų su Judita Marija Smith dueto „Šerkšno tyla“ gyvo garso koncertas išėjo Didžiojoje gatvėje: visų pirma vieną vyruką muzika paveikė taip, kad jis mums prieš akis ėmė lipti į medį, kiek dešiniau stovėjo solidus žilaplaukis senjoras, kuris gal pusę valandos filmavo pasirodymą, negalėdamas atsiplėšti, tada išdygo antrasis senjoras, fizikos profesorius, kuris gimė Vilniuje, bet gyvena Londone, truputį šnektelėjęs su pirmuoju, atnešė mums žinių nuo jo, kad Juditos balsas yra kerintis, todėl jis filmuoja ir negali niekur eiti, esąs iš Belgijos, jo gimtoji kalba olandų, bet mums ištiesė 20 eurų už koncertą, aš jam dar už tai padovanojau lietuviškas „Uogų pasakas“, nes labai norėjo, patiko iliustracijos, antrasis senjoras fizikas Juditos klausė, ar ji nenorinti su tokiu balsu studijuoti dainavimą ir kaip gali būti, kad jokie prodiuseriai to nepastebi, tada sakė, kad Judita būtinai pasidomėtų savo pavardės Šmitaitė kilme ir galbūt ji esanti iš bajorų giminės, nes jis yra kažkokios ten bajorų gildijos narys, tada Judita Trakuose būtų iškilmingai priimta į bajorų gildiją ir atgautų žemes bei dvarus, tuomet viena moteris mums į lagaminą įdėjo du jaukius lininius maišelius su avele ir bitute, į kuriuos turbūt galima įsidėti telefonus, ši mielybė keliaus į „Šerkšno tylos“ muziejų, kaip ir kažkurį praeitą kartą gautos Naujosios Zelandijos dolerių monetos, ir galiausiai pasilabinome su mano klasioku Dainiumi ir jo žmona Giedre, su Dainiumi mes mokėmės nuo antros iki dvyliktos klasės, ir kiekvieną kartą, kai jis išdygsta, atrodo, kad neprabėgo jokie beveik 30 metų po mokyklos baigimo – vis toks pats ir toks pats... Na, turbūt parašiau ilgiausią savo gyvenimo sakinį, tad galiu pradėti naują dieną...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą