PARADOKSALU gal, bet mes su Judita Marija Smith būtent vasarą atgaiviname savo muzikinį improvizacinį poetinį tandemą „Šerkšno tyla“. Ir išeiname „pasnigti“ į gatves. Šis tandemas rudenį minės jau 14-tą gimtadienį. Kartais užrašome savo įspūdžius po pasirodymų – vėliau smagu prisiminti.
VAKAR, kai jungiau laidus gyvo garso koncertui, prie mūsų dviračiu priskuodė vaikinas su Bolt maisto išvežiojimo kuprine ant pečių. Jis rankose laikė telefoną, iš kurio garsiai sklido kažkur girdėta melodija, tiksliau tariant, Juditos balsas: „tadada sninga, žiūrėk, jau sninga“. Praeitą kartą jis mus užmatė, išgirdo, susirado Spotify ar tai Youtube ir taip norėjo išreikšti padėką už tai, ką darome. Keistokas buvo jausmas: lyg dar nekoncertuojame, o Judita lyg jau ir dainuoja… Pasilabinom, šnektelėjom. Labai norėjo kur nors išgirsti akustinę profesionalią dainos „Vilniui“ versiją, bet mes turime tik tą sintetinę, ale įrepuotą. Jau ne vienas žmogus klausia dėl akustinės, taip tarsi skatindamas apie tai pamąstyti ateityje.
Būna tokių dienų, kai sinergija su žiūrovais, klausytojais yra nepakartojama. Taip buvo ir vakar: koncertui įsibėgėjus priešais mus ėmė pusračiu būriuotis žmonės, o nuskambėjus paskutiniems kurios nors dainos akordams, plojimai atvilnydavo ir iš kito pusračio, esančio mums už nugarų. Labai įsiminė viena senjorė, kuri skambant „Vitaminų dainai“ ištisai šoko, savo nuotaikingumu užkrėsdama ir kitus klausytojus. Tėvai stojo su dviračiais, nuo kurių sėdynių su šalmais lingavo vaikai, plojo katučių, maisto išvežiotojai iš tolimųjų kraštų filmavo, jiems tai irgi buvo atokvėpio valandėlė. Kai kurie automobiliai truputį nepatenkinti pypsėjo, nes Didžiąja gatve sunku buvo pravažiuoti pro besiklausančius, o iš vieno kabrioleto vairuotojas patenkintas galva siūbavo į ritmą.
Mes jau ne pirmą kartą su Judita pastebime, kad pavyksta užkabinti labai įvairaus amžiaus auditoriją, tačiau mane supurtė vienas benamis per kažkurį praeitą nelabai nusisekusį grojimą dėl tam tikrų aplinkybių. Tasai žmogus su manimi, jungiant laidus, pasisveikino – aš jo nebuvau įsidėmėjęs, bet jis mus atsimena iš praeitų vasarų. Nesenas, apžėlęs barzdele, nuskriaustas gyvenimo ar nusiskriaudęs, nesvarbu. Gatvėje pamatai įvairių likimų. Gatvė yra negailestinga, gyva ir niekada nebūna tokia pati. Kaip upė. Jei nori pasitikrinti tai, ką darai, išeik į gatvę, nes medijos neretai iškraipo vaizdą. Čia arba užkabinsi klausytoją arba ne, jie čia neprivalo stovėti kaip įprastam koncerte…
Taigi, tas benamis mus informavo, kad turime nedaug laiko, nes Rotušės aikštėje netrukus prasidės metalo grupės koncertas. Iš pradžių pamanėme, kad gal raukia kažką, nes garsiai nusistebėjau, kodėl tuomet jie neatlieka garso patikros. „Prieš tai jau viską susiderino“, – patikslino benamis.
Tada mes ėmėme groti savo repertuarą, kuriame yra ir daina „Benamio namai“. Benamis sėdėjo ant suoliuko, klausėsi. Ir iš tikrųjų, mūsų pasirodymą netrukus ėmė persmelkinėti begalinis triukšmas, atsklindantis nuo Rotušės – „Šerkšno tylą“ pribaigė metalas.
Kai jau viską pakavau į lagaminus tasai benamis priėjo ir tarė: „Tu, seni, gerai groji, moki užgauti širdį“. Ir išorine plaštakos dalimi braukdamas ašarotas akis nukiūtino Rotušės link. Nei aš ten gerai groju, nei ką, palaikau tam tikrą ritmą nuostabiam Juditos balsui skleistis ir tiek, bet tie žodžiai man smigo giliai į vidų ir aš juos ten išsaugojau ir nešiojuosi.
P.S. Rudenį mes gal kažką apčiuopiamesnio su Judita nuveiksime su „Šerkšno tyla“, jei kas nors dar prie mūsų prisijungtų ir praplėstų skambesį, nes žmonės mums suteikia tam tikro kredito, skatina netylėti. Jūsų „Šerkšno tyla“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą