Beveik visą vasarą blaškėmės tai šen,
tai ten, todėl jau atrodė, kad šiemet taip ir neišlįsime į gatvę pagroti. „Varom!“
– besileidžiant saulei pasiūlė Judita.
Mes, kaip šeiminis muzikinis tandemas „Šerkšno tyla“, jau daugybę metų beveik visada koncertuojame toje pačioje vietoje – Pilies ir Didžiosios gatvės sandūroje, greta Sirvydo skvero. Ir visda vykdami į miestą dalyvaujame loterijoje – bus laisva mūsų vieta ar nebus, bus ar nebus, bus ar nebus… Nes sezono metu čia zuja nemažai kitų gatvės muzikantų. Panašiai lyg vyktumei žvejoti ir viltumeis, kad tavo pamėgtas krantas nebus užimtas.
Laisva! Šiaip ne taip randu, kur įsmeigti
automobilį, ir kol „Šerkšno tylos“ vokalistė sėdi ant suoliuko dabodama vietą,
iš bagažinės susinešu įgarsinimo įrangą.
Vos susijungus laidus, prieš mus
kaip šilbaravykis išdygsta senukas su akordeonu. Judita mandagiai jį
informuoja, kad mes jau čia ruošiamės koncertui. Senukas lyg ir nesiruošia
niekur trauktis. Po šiek tiek greižtesnio mano žvilgsnio jis su savo
instrumentu šoka ant elektrinio paspirtuko ir nušvilpia Pilies gatvės pusėn.
Čia savotiškos džiunglės, kur visgi galioja tam tikros nerašytos taisyklės.
Vos tik suvirpinau stygas, iš
Latako gatvės pusės lėtai, kaip savimi pasididžiuoti trokštanti sraigė, atrieda
tamsiai geltonas žiguliukas.
Pro nuleistus langus į rimstantį Senamiestį iš jo veržiasi progresyvi muzika. Vairuotojas nesenas, ne tų laikų, užsimaukšlinęs kepurėlę su lacu. Vos tasai širšių lizdas pradūzgia pro šalį, mes su Judita atsargiai uždainuojame savąjį, taip sakykime, hitą „Žiūrėk, jau sninga…“ – „Sesute, krenta obuoliai, ir aš krentu rugpjūčio naktį…“ Iš tikrųjų vasara su obuoliais į žemę tėškia ir paskutinįjį savo kozirį – rugpjūtį, mano gimtąjį mėnesį. Aplinkui ant suoliuku tupia pirmieji mūsų klausytojai.
Dainuojame lyriškąjį „Šerkšno sapną“ ir kartais atrodo, kad iš šios vietos taip ir nebuvome niekur išvykę, kad ir vėl sapnuojame gatvę kaip upę, savo srove nešančią pro mūsų akis pačius įvairiausius žmones.
Kairėje telkiasi būrelis bičiulių, kurie
sveikinasi vieni su kitais, glėbesčiuojasi, tarsi vyktų seniai nesimačiusios
giminės atstovų susitikimas. Vienas vyriškis šešerių-septynerių metų mergaitei
paduoda penkių eurų banknotą, ir jie abu neša jį mums, paskui susiorientuoja,
kad lagaminėlis pinigams dunkso priešais mus, arčiau važiuojamosios Didžiosios
gatvės dalies, kur didžiausias praeivių srautas. Įmetę kupiūrą patenkinti
paršuoliuoja į šurmuliuojantį „giminės susitikimą“.
Vilniaus svečiai iš Kauno vienerių
metų dukrelei nuperka abi mano knygas – „Vaisių ir daržovių pasakos“ ir „Uogų
pasakos“. Pasirašau, ikringeliuoju dedikaciją, pabendraujame. Vieną knygą perka
mergaitės tėtis, o kitą – močiutė. Abu ruošia vaikui staigmeną gimtadienio
proga. Paskui su knygelėmis prisėda ant suoliuko dešinėje ir vartydami jas
klausosi tolimesnio „Šerkšno tylos“ koncerto.
Priekyje susikibę rankutėmis šoka
vaikai, tad mes užtraukiame jiems skirtą „Vitaminų dainą“. Oi, kiek tūkstančių
kartų ją jau atlikome tiek gatvėje, tiek daugybėje ugdymo įstaigų per
įvairiausius renginius, spektaklius!
Mažieji
šėlsta, per priedainius pritaria mums – užkūrėme tikrą gyvybe kunkuliuojantį
katilą. Ypač aktyvi nedidukė mergaičiukė Ugnė, kuri, atrodo, ką tik prisivalgė
ugnies, todėl dabar trykšta energija. Vaikų mama po to mus užkalbina ir šnekina
kada nors galbūt atvykti į Radviliškį. Apsikeičiame kontaktais.
„Giminės
susitikimas“ kairėje jau truputį ima erzinti, nes jie taip ekspresyviai
bendrauja, jog mums net ir su įgarsinimu tampa sunku konkuruoti garsine prasme.
Šiek tiek blaškomas mūsų dėmesys. Bet čia yra gatvė, mes pratę prie įvairiausių
nenumatytų aplinkybių.
Po koncerto
prie mūsų prieina solidaus amžiaus inteligentiška moteris. Gyvybinga ir labai
nuoširdi. Įsikalbame.
– Koks Jūsų vardas? – paklausiu.
– Elena, – atsako ji.
– Kaip ir mano amžinąjį atilsį
močiutės…
Elena labai
palaiko apie savo sveikatos problemas truputį paatviravusią Juditą, giria jos
balsą, sako, kad ją iš karto įtraukė prasmingi žodžiai ir tai, kad mes
dainuojame lietuviškai.
Galiausiai
paaiškėja, kad ji yra žymaus išeivijos poeto žemininko Kazio Bradūno dukra, Elena
Bradūnaitė.
Elena
Bradūnaitė-Aglinskienė 1948 metais gimė Vokietijoje, tačiau netrukus, 1949
metais, su šeima persikėlė į JAV. 1970 metais baigė Čikagos universitetą,
antropologiojos studijas, o 1973 metais Kalifornijos universitete įgijo
magistro laipsnį.
Žinoma
lietuvių etnologė ir tautosakininkė Jungtinėse Amerikos Valstijose daugybę metų
buvo lietuvių bendruomenių valdybų nare, nuo 1985 metų dirbo etininių kultūrų
konsultante Havajuose. Berods, 1977 metais pirmą kartą aplankė Lietuvą. Sako,
mes jus iš ten, iš JAV, regėdavome, tarsi pro stiklą, o jūs mūsų net ir visai
nematydavote.
Jos tėvelis
Kazys Bradūnas labai sunkiai dirbo, tašė akmenis ir panašiai. Atkūrus
Nepriklausomybę, 1994 metais grįžo į Lietuvą ir tada tartum atgijo naujam
gyvenimui – atsigavo, ėmė visas švytėti, tryško jėgomis, lyg būtų išgėręs
jaunystės eliksyro, nors jau tada jam buvo 77 metai, panašiai tiek, kiek dabar
jo dukrai Elenai. Lietuvoje dar išgyveno apie 15 metų, mirė būdamas 91-erių,
palaidotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.
Elena
pasilieka ilgėliau pabendrauti su mumis. Man intensyviai nešiojant daiktus į
automobilį, netgi pasisiūlo padėti. Linki mums atsiverti lietuviškam žodžiui,
kaip ir jos tėvelis, stengtis tapti laidininkais, per kuriuos srūva kūryba,
paliečianti kitų širdis.
Judita sako
Elenai: „Na štai, aš sėdžiu, o jūs stovit“. Elena atsako: „Užtat Jūsų balsas
labai gražus, dainuokit, nors ir sėdėdama, perduokite savo dainomis tai, ką
perdavėte šiandien.“ Judita papasakoja apie stiprų savo ryšį su a.a. senoliu
Pranu Rindoku, partizanu, kovojusiu už Lietuvos laisvę. Ji apskritai labai
gerai sutaria su vyresnio amžiaus žmonėmis, su senjorais.
Paprašome Elenos
mus nufotografuoti.
Ir nusifotografuojame drauge.
Kitą dieną el.
paštu nusiunčiu šią nuotrauką Elenai ir gaunu tokį atsakymą: „Sveiki, ačiū už
nuotrauką. Man liks gražus prisiminimas jūsų puikaus pasirodymo Pilies gatvėje.
Nerijau, linkiu toliau kurti dainoms žodžius. Mums taip reikia, kad skambėtų
mūsų kalba per dainos burtažodžius. O kai jas atlieka dangišku balsu apdovanota
Judita – tie žodžiai pataiko tiesiai į širdį. Taigi, nepasiduokite ir toliau
kurkite ir dainuokite!
Laikykitės! Elena
Bradūnaitė.“
- - -
O „giminės susitikimas“ toliau glėbesčiuojasi kairėje, paskui prieina prie mūsų, vienas vaikinukas prašo leisti jam pagroti gitara, Judita, kaip tyčia, grupelės lyderiui pasiūlo mikrofoną, kai pastebi, jog šis nori visiems pranešti kažką svarbaus. Ir pranešėjas per mikrofoną sveikina Jehovos liudininkų susitikimo dalyvius, į Vilnių atvykusius iš įvairiausių (net ir tolimų) šalių. Man truputį ima linkti ausys, bijau, kad jos nenukristų ant šaligatvio, viena moterėlė į rankas įbruka lankstinuką apie jų sektos reikalus, vaikinukas po to žavisi dėl to, kaip dieviškai, anot jo, skamba mano gitara...
Tokia tad
gatvė. Gatvė kaip upė. Iki kitų kartų, iki kitos srovės!
Jūsų „Šerkšno tyla“, nes tyloje gimsta muzika.
2026-08-08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą