Pernai su Judita Marija Smith grojimo Sirvydo skvere sezoną baigėme spalio 5 d. Tad šiemet labai panašiai... O gal dar nebaigėme? Apsirengėme šilčiau, bet nežinau, ar vertėjo, nes po koncerto, bent jau aš, buvau kiaurai šlapias, lyg išsimaudęs Neryje. Judita nepasiduoda ir tikrai neužima aukos pozicijos – replikuoju, nes pasigirsta kai kurių sąvokas painiojančių komentatorių balsai.
Net nesitikėjome, kad užkursime tokią pirtį: trys tėvų poros šoko su savo mažais vaikais, o jie, lyg būtų susitarę, visi buvo aprengti rožiniais kombinezonais, paskui prie jų prisijungė dar keli panašaus atspalvio šokėjai. Tikras Rožinių kombinezonų klubas! Po pasirodymo aidėjo plojimai iš visų skvero pusių. Spalio gaiva, gatvėje jaukiai įsižiebę žibintai, o mes tyliai dainuojame: „Kai vakaras lėtai aplaižo miestą, praeivių kojas atriša širdis...“. Žinoma ir obuoliais truputį pasnigome, ir „Vitaminų daina“ pavaišinome, ir „Jūrų vėplį“ pakvietėme į sceną, ir „Laikraščių pardavėją“ pagrojome – labai nustebome, kad ši daina nuoširdžiai sužavėjo ant gretimo suoliuko sėdėjusią paauglių grupelę. Dar ir kelias knygas pasirašiau mažiesiems skaitytojams, tad jeigu vorai dovanos gerą bobų vasarą, gal dar ir išlįsime gatvėn. Mes su Judita turbūt esame savotiški kūrybinio pasaulio katinai, nepriklausantys jokioms ten grupuotėms – kada norime, tada ir einame, kur norime. Svarbiausia – gyvas kontaktas su klausytoju, žiūrovu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą