Kai visą Nidą užtraukė tiršti lietaus debesys,
šeimyninis „Šerkšno tylos“ koncertas įvyko tiesiai lietui palei nosį. Ne
„Agilos“ koncertų salėje, o šalia jos, po stogeliu, kur žaismingi lašų pirštai
nepasiekia. Kai kurie į polietilenines plėves įsivynioję žmonės, kaip šiltnamių
daržovės, visgi nesistengė pernelyg skubėti namo ir kantriai dalyvavo gyvo
garso koncerte – čia pat, kartu, po vienu stogu bei aplinkui. Akustinį skambesį
praturtino harmoninga lietaus aranžuotė ir krentančių monetų įskeltos natos.
Vaikai vos susilaikydami spoksojo į nežmoniškai viliojančias balas, tačiau
akimirkos svajonei išsipildyti nebuvo lemta – guminiai batai po vakarykščių
„pasiplaukiojimų“ namuose kepinosi šonus ant deginančio elektrinio gyvatuko.
Ech...
Lašai keitė lašus, o dainos šokinėdamos taip pat
keitė viena kitą. Galiausiai lietus buvo mandagiai išprašytas lauk. Virš Nidos
nusišypsojo primirštoji saulė.
Baigiamasis koncertas po valandėlės įvyko ant to
paties pamarių suoliuko. Tik šį kartą į gitaros dėklą vos ne dažniau krito
staiga išsidrąsinę popieriniai pinigai – matyt, nusprendė, jog dabar jau
nebepavojinga kiaurai peršlapti šonus. Balos nematė! Vaikai plojo katučių, dainavo, šoko. Dvylika metų
Lietuvoje neviešėjęs tėvynainis iš Amerikos, profesionalus vestuvių fotografas,
nepraleido progos padirbėti fotokorespondentu ir žadėjo iki Kalėdų (!) atsiųsti
nuotraukų (tiesa, keletą kadrų užfiksavo ir mūsų aparatu). Sakė, kad viskas
labai puiku, o kraują kaitinanti tekila taip pat kuo puikiausiai tinka šiame
rojaus atspindyje.
Tam tikros nenumatytos aplinkybės (force majeure) už mus nusprendė, kad jau
atėjo pats metas brūkštelėti paskutiniuosius akordus – dainuojant „Benamio
namus“, nutrūko pati ploniausioji gitaros kraujagyslė. Styga, kitaip tariant.
Tai juk iš tikrųjų gyvo garso koncertas – trūkstančios stygos aimana, nors ir
skaudi, bet užtat tikrų tikriausia! „Šerkšno tyla“ nutilo ir padėkojo visiems
gyviesiems klausytojams (mirusių, tikimės, nebuvo :) Ir jeigu pavyko įžiebti
bent vieną susimąstymo ar išsilaisvinimo iš kasdienybės kiauto kibirkštį – mūsų
misija čionai šį kartą įvykdyta. Į padus palaipsniui jau prašosi kelias tolyn...
Bet prieš tai dar prisėskime šalia susimąstyme
sustingusio Vytuko (Kernagio), kurį kažkas patraukė šiek tiek tolėliau nuo
pakrantės. Nors kurgi jis paspruktų – juk Benas jau atplaukė į Nidą ir niekur
iš čia niekada nebepabėgsi!
Naktis pažėrė
savuosius „niekur neskubėjimo“ kerus, o rytas žada spirti į užpakalius, kad
pajudėtume priekin. Ant žemės molberto paremtame dangaus paveiksle vis keitėsi
ir keitėsi nenuspėjamų debesų kompozicijos. Tiesioginė dangaus transliacija.
N.L., 2012 07 13.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą