Lietui pasitraukus, apie 10 valandą vakaro vėl
ėmėme vaidentis mes. Iš dangaus daugiau niekas nebekrito, todėl sklandžiai
pavyko surengti „Šerkšno tylos“ koncertą, kuris tikrai buvo nuostabus. Dainavo
vaikai, žuvėdros, šunys bei horizonto burlaiviai. Apsikabinusių pagyvenusių
žmonių pora sukosi ratu ir spindėjo. Vakar vienas keistuolis įsigudrino sušokti
išskirtinį šokį. Jo partneris buvo... dviratis! Jis taip subtiliai ir
plastiškai jį šokdino, jog nesišypsoti buvo tiesiog neįmanoma. Paskui gražiai
padėkojo, įmetė monetą ir išvažiavo. Vėliau vėl sugrįžo. Tokie tad vakarai
Nidoje, kurią drąsiai galėčiau pavadinti „Laimės sinonimu“.
Čionais
visuomet galvą apsuka ekstatiškos būsenos kerai, čia niekada ore netvyro palangietiška
snukiadaužio atmosfera, bet kokia agresija visiškai nuginkluojama vos įkėlus
koją į Kuršių Neriją.
Traukiant
namo, vaikai galvomis lakstė po pasileidusias šaligatvių balas, o kartais net
ir pilvais į jas priguldavo. Šlapi, varvantys ir be proto laimingi. Jaukiuose
naktiniuose neįprastų daugiabučių kiemų koridoriuose, apaugusiuose pušimis,
vyšnių medeliais bei žydinčiais žibintais, sutiktas šiek tiek, gal net ir
vidutiniškai, įkaušęs (dėl to labai laimingas,
o gal įkaušęs dėl
to, kad laimingas – ne taip juk svarbu!) vietinis būriavimo treneris sakė, jog
Nidos nekeistų į jokią Italiją, iš kurios neseniai grįžo, ar į jokią kitą šio
pasaulio šalį. Žiemą jis čionai neliūdi – sukasi kaip išmanydamas: organizuoja
žūkles, išvykas ir pan.
N.L., 2012 07 12.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą