2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Nidos dienoraščiai (1). „Šerkšno tyla“ liepą.

Bėgliai. Iš Vilniaus! Užnugaryje palikome vasarinio dušo pagaliau merkiamą sostinę. Dangui nebepakeliamai prislėgus žemę, mikrorajonai akimirksniu virto didžiule burbuline vonia. Valytuvai nenustygsta vietoje. Jų monotoniškas šokis ritmingai ir taktiškai praskleidžia lietaus užuolaidas, už kurių veriasi svaigulingai viliojantis kelias.

Vandeningoji stichija, regis, nusiteikusi itin rimtai – visu svoriu užgulė iki pat laikinosios sostinės. Nereikia jokių lopšinių. Automobilio galas pritvinkęs dar nespėjusio išgaruoti vaikų miego. Retos palaimos akimirkos, ištįsusios net iki Kryžkalnio, o jei tiksliau – virš trisdešimt kilometrų už jo. Tiek praskriejus, pirmą kartą iškėlėme kojas ant žemės.
Trumpam. Po akimirkos – paskui keltą levituojančios žuvėdros, nuglaistytos gaivaus marių vėjo.
Už nugaros – keistai priplaukęs prieplaukos laikraščių pardavėjas. Greičiausiai saulė truputį smegenėles aptirpdė, nes labai nenorėjo mums parduoti kruopščiai slepiamą „Vakarų ekspresą“. Mes jam turbūt pasirodėme nepatikimi ar neverti to. Bala nematė, o tuo labiau jūra… Ekspresas, matyt, tik skubantiems, o mes dabar pasmerkti niekur neskubėti. Panardinti pirštus į Kuršių Nerijos kasą.
Beveik po trejų metų pertraukos sugrįžtame į Nidą. Ji pasitinka kaip visada. Kaip rūpestinga, kantri ir atlaidi, išsiilgusi mama. Sūnūs ir dukros palaidūnai. Ech, kur jus svietas nešioja?
Automobilį kaip ištikimą šunį pririšome Nidos pašonėje – palauks! Lai budi, čionai jo tikrai neprireiks.
Vos įmerkus uodegas į Baltijos jūrą, dangus ėmė akivaizdžiai pavydėti, nes tiesiai ant dar nuo kelionės nespėjusių ataušti pakaušių papylė keletą dangiškųjų cisternų savo turto. Krenta lašai nuo spyglių, kapsi nuo kankorėžių ant susigėdusių žemuogių. Uodai irgi džiaugiasi, kad pagaliau mes atvykome! Kurgi nesidžiaugsi...
Vakarop iš dėklo išlipo gitara. „Šerkšno tyla“ užspengė marių pakrantėse. Kaip senais gerais laikais. Be to kažkaip Nida nebūtų Nida. Grynai asmeninis santykis. Visados smagu ir nepakartojama čionais groti ir dainuoti. Į gitaros dėklą (kostiumą?) pabiro visu svoriu sužvangėjusios monetos, o paskui jas ir pats brangiausias mūsų turtas – vaikai, kurie ėmė beatodairiškai peštis, niekaip negalėdami pasidalinti „žvangučiais“. Jiems jie įdomūs tik tiek, kiek žvanga bei blizga. Aplinkui ėmė būriuotis laisvės apsvaiginti žmonės, vaikigaliai ir šunys. Paprasta ir neiškalbinga bendrystė. Kaip trys kapeikos. O gal net ir labai iškalbinga. Kaip pasakiški žvaigždžių turtai, niekaip nesutelpantys į visos žmonijos kišenes. Daug kas džiaugiasi ir dėkoja, mes taip pat Jums dėkingi. „Šerkšno tyla“, liepos mėnesį... Būna ir taip.
Po koncerto penkerių metų sūnus klausia ant suoliuko romiai užsisėdėjusios moters: „O kodėl tu čia sėdi? Kodėl viena? Neturi seserų, brolių, mamos ar tėčio? O kodėl neini namo? Gal eik jau namo, nes greitai sutems – į kokį stulpą dar atsitrenksi...“. Moteris nuoširdžiai juokiasi, linguoja galvą... Ir ką tu čia bepridursi!

„Šerkšno Tyla“,
2012 07 10.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą