Bėgliai. Iš Vilniaus! Užnugaryje palikome
vasarinio dušo pagaliau merkiamą sostinę. Dangui nebepakeliamai prislėgus žemę,
mikrorajonai akimirksniu virto didžiule burbuline vonia. Valytuvai nenustygsta
vietoje. Jų monotoniškas šokis ritmingai ir taktiškai praskleidžia lietaus
užuolaidas, už kurių veriasi svaigulingai viliojantis kelias.
Vandeningoji
stichija, regis, nusiteikusi itin rimtai – visu svoriu užgulė iki pat
laikinosios sostinės. Nereikia jokių lopšinių. Automobilio galas pritvinkęs dar
nespėjusio išgaruoti vaikų miego. Retos palaimos akimirkos, ištįsusios net iki
Kryžkalnio, o jei tiksliau – virš trisdešimt kilometrų už jo. Tiek praskriejus,
pirmą kartą iškėlėme kojas ant žemės.
Trumpam. Po akimirkos – paskui keltą levituojančios žuvėdros,
nuglaistytos gaivaus marių vėjo.
Už nugaros – keistai priplaukęs prieplaukos
laikraščių pardavėjas. Greičiausiai saulė truputį smegenėles aptirpdė, nes
labai nenorėjo mums parduoti kruopščiai slepiamą „Vakarų ekspresą“. Mes jam
turbūt pasirodėme nepatikimi ar neverti to. Bala nematė, o tuo labiau jūra…
Ekspresas, matyt, tik skubantiems, o mes dabar pasmerkti niekur neskubėti.
Panardinti pirštus į Kuršių Nerijos kasą.
Beveik po
trejų metų pertraukos sugrįžtame į Nidą. Ji pasitinka kaip visada. Kaip
rūpestinga, kantri ir atlaidi, išsiilgusi mama. Sūnūs ir dukros palaidūnai.
Ech, kur jus svietas nešioja?
Automobilį
kaip ištikimą šunį pririšome Nidos pašonėje – palauks! Lai budi, čionai jo tikrai neprireiks.
Vos
įmerkus uodegas į Baltijos jūrą, dangus ėmė akivaizdžiai pavydėti, nes tiesiai
ant dar nuo kelionės nespėjusių ataušti pakaušių papylė keletą dangiškųjų
cisternų savo turto. Krenta lašai nuo spyglių, kapsi nuo kankorėžių ant
susigėdusių žemuogių. Uodai irgi džiaugiasi, kad pagaliau mes atvykome! Kurgi nesidžiaugsi...
Vakarop iš dėklo išlipo gitara. „Šerkšno tyla“
užspengė marių pakrantėse. Kaip senais gerais laikais. Be to kažkaip Nida
nebūtų Nida. Grynai asmeninis santykis. Visados smagu ir nepakartojama čionais
groti ir dainuoti. Į gitaros dėklą (kostiumą?) pabiro visu svoriu
sužvangėjusios monetos, o paskui jas ir pats brangiausias mūsų turtas – vaikai,
kurie ėmė beatodairiškai peštis, niekaip negalėdami pasidalinti „žvangučiais“. Jiems
jie įdomūs tik tiek, kiek žvanga bei blizga. Aplinkui ėmė būriuotis laisvės
apsvaiginti žmonės, vaikigaliai ir šunys. Paprasta ir neiškalbinga bendrystė.
Kaip trys kapeikos. O gal net ir labai iškalbinga. Kaip pasakiški žvaigždžių
turtai, niekaip nesutelpantys į visos žmonijos kišenes. Daug kas džiaugiasi ir
dėkoja, mes taip pat Jums dėkingi. „Šerkšno tyla“, liepos mėnesį... Būna ir
taip.
Po koncerto penkerių metų sūnus klausia ant
suoliuko romiai užsisėdėjusios moters: „O kodėl tu čia sėdi? Kodėl viena?
Neturi seserų, brolių, mamos ar tėčio? O kodėl neini namo? Gal eik jau namo,
nes greitai sutems – į kokį stulpą dar atsitrenksi...“. Moteris nuoširdžiai
juokiasi, linguoja galvą... Ir ką tu čia bepridursi!
„Šerkšno Tyla“,
2012 07 10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą