Mariose it nedideli burlaiviai plūduriuoja balti
apsnūdę paukščiai. O mes miname pedalus Preilos link. Įdomu tai, jog Preilos
vardas susijęs su Latvija. Tiksliau tariant, su šios šalies miestu Preiliais. Jei
tai asmenvardinis vietovardis – pavardė Preilis – latvių kalboje reiškianti
„neprašytas svečias“, tai gal mes – taip pat neprašyti svečiai, nes niekas lyg
ir neprašė tenais važiuoti, bet...
Dviračių kėdutėse – išsižioję vaikai. Į atviras
gerkles skrieja visus pančius sutraukantis sakų aromatas. Mišką skrodžiantis
dviračių takas tai šiek tiek pakyla, tai vėl nusileidžia. Kairėje – išsišokusi
Vecekrugo kalva, o priešais ją – rami atokvėpio stotelė. Keli mediniai suolai
ir staliukas. Akimirką dingteli, jog čia žiema neįmanoma. Skruzdėlės kupetomis
chaotiškai laksto į visas puses ir vos tik nutaikiusios progą kopia į žmogų
(Žmogų?) lyg norėdamos pasižiūrėti jam į akis.
Preiloje nusipirkome dvi šviežut šviežutėles
rūkytas žuvis (starkį ir skumbrę). Tai padaryti čionai būtina! Priešingu
atveju – nuo dviračio gali nukristi pedalai. Paspaudi verandos mygtuką ir iš
trobos gilumos išneria žuvų pardavėja. Netrukus į popierių įvyniojamas
ypatingai gaivus jūrų gilumų turtas, persmelktas skaidraus oro, dūmų ir
druskos. Žmogus irgi kūrėjas!
Pasistiprinę užsukame tenais, kur jau guli tie,
kuriems nebereikia stiprintis. Jie jau žymiai stipresni už mus, nes turbūt žino
kur kas daugiau. Preilos kapinaitės tyli visiškoje pušų apsuptyje. Šalia įėjimo
vartelių – šulinys, lyg iš kokios pasakos iškritęs, greičiausiai taip pat šį tą
nutuokiantis apie žemės gelmę, per kurią stebuklingai veriasi nečionykštės
paslaptys.
Užrašas virš vartelių:
„Čionai mes ilsimės ramybėj,
Savus vargus palikę amžinybei,
Priimkit šiuos žodžius kaip tylią rimtį,
Mes grįžom žemėn, kuri mus pagimdė.“
Paskutinė eilutė kažkaip iššoka iš ritmo, bet tai
juk ne taip svarbu... Svarbiau, kur įšokama.
Itin įdomiai akį užkabina visai neseniai, 2012
metais, supilta kapavietė. Kopomis kvėpavusių ir į kopas begalybę pėdų įspaudusių
žmonių kapai ir atrodo beveik kaip gyvenimo ir
mirties vėjų supustytos kopos. O skruzdės trepsi toliau. Jos kol kas kur kas
gyvesnės už daugelį iš mūsų, miestų prismaugtų gyventojų, kartais nuplyštančių
nuo industrinės dvasios grandinių.
Miško takas
skuba toliau, Pervalkos link, už kurios kažkur ir slepiasi mūsų kelionės
tikslas – Pilkosios (arba Mirusios) kopos. Įdomi ir Pervalkos vardo kilmė:
spėjama, kad gyvenvietė taip pavadinta, nes kadaise užpustyto gretimo Naglių
kaimo gyventojai persivilko būtent
čionai, o pagal kitą versiją – pavadinimas kilo nuo žodžio „pervalkas“,
reiškiančio sausumą tarp dviejų vandenų, per kurią velkami laivai. Kai
keisdavosi metų laikai, Kuršių Nerijos žvejai vilkdavo laivus nuo marių prie
jūros ir atvirkščiai. O kas mums trukdo už gryną pinigą priimti abi versijas?
Kol kas
palikime visa tai ramybėje ir ties Pervalka mišku nusivilkime dviračius prie
jūros. Bangos be atvangos savo baltomis keteromis bei purslais plaka krantą, tartum
šis kažkada būtų joms sunkiai nusidėjęs. Vanduo gaivinantis ir nešaltas – net
nesinori sugrįžti į pakrantę. Ištarpsti nesuvokiamoje platybėje, išsiskaidai
kartu su smėlio smiltimis, bet tuo pačiu vėl kažkaip susitelki,
susiharmonizuoji, iš naujo susiderini kaip muzikos instrumentas, turintis dar
kartą įžiebti savo natą žmonijos simfonijoje. Potvyniai ir atoslūgiai,
potvyniai ir atoslūgiai… Tolumų bei artumų amfibijos. Vaikų lūpos mėlynos (mėlynės
lyg ir neauga pajūrio smėlio pilių soduose), bet pamėgink tu juos iškrapštyti
iš Baltijos!
- - -
Tarp Pervalkos
ir Juodkrantės, važiuojant nuo Nidos, dešinėje kelio pusėje už automobilių
stovėjimo aikštelės (apie 6 kilometrai nuo Pervalkos) prasideda Naglių
pažintinis takas, vedantis ir per Pilkąsias (arba Mirusias) kopas. Šiose
platybėse kadaise buvo įsikūręs kaimas, kurį sparčiai slenkančios kopos su
visais rakandais užklojo tarsi šilta ir nenutraukiama antklodė. Iš po smėlio
kužda virpulinga praeities misterija. Nors atimk iš vaiko kastuvėlį ir
atsikask!
Čia griežtai
draudžiama mindyti kopas, nes jų raštų šedevrai trapesni už porcelianą.
Pažintiniu taku dykuma kopiant aukštyn, maždaug pusiaukelėje, atsisukus atgal,
kiek tik akys aprėpia gali grožėtis atsiveriančia jūra. O priekyje dar laukia
marios. Vaizdai tikrai ne ką mažiau įspūdingesni nei Parnidžio kopose.
Akimirką
pasijunti tarsi beduinas. Iš už kampo (jei dykumoje apskritai įmanomi kampai),
regis, tuoj gali išnirti susimąstęs Žanas Polis Sartras, o jam pavymui –
fotokameromis apsiginklavęs Antanas Sutkus (ir visai nesvarbu, jog šis scenarijus
prieš daugelį metų vyko visai ne čionai, nes dykuma – itin išplaukusi sąvoka tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu!).
Už kito smėlio kalnyno, gali būti, prie į šipulius pažirusio lėktuvo tupinėja
kitas Antanas – Antuanas de Sent-Egziuperi ir nuo visu pločiu išskleisto
specifiniu kvapu dvelkiančio paršiutinio brezento rankioja patį brangiausią
pasaulio lobį – ant pirštų galų suskaičiuojamus rytinės rasos lašiukus.
Tačiau visa
tai – tik Fantazijos televizija, be jokių kabelių, be jokių skaitmeninių
sistemų. Palydovinis visų žmonijos laikų grandis siejantis ryšys? Galbūt.
Smėlis, smėlis, smėlis…
Pasiekęs
galutinį kelionės tašką, atsiremiantį į kuolų tvorelę, pasijunti kaip tikrų
tikriausioje saloje. Kur tik besuksi galvą – visur aplinkui akis tvindanti
vandeningoji substancija. Ir smėlis, smėlis, smėlis… Įlankos bei iškyšuliai,
raminanti miškų žaluma ir dangaus žydrynė. Čia bent kartą apsilankyti tikrai
verta. Kaskart vis labiau nustembi sklaidydamas gyvuosius Lietuvos pasakų
knygos puslapius. Neveltui čionais tiek daug užsieniečių. Turbūt prieš
važiuodami pas juos turėtume labiau į savo namus „įsiskaityti“, nes akys dažnai
šauna toliau, nei pajėgia užmatyti, o artuma tampa nebeįžiūrima.
- - -
Kelias atgal
šiek tiek prailgo, nes kupras lenkianti našta galiausiai tarė savo žodį, o ir
pedalai ne tokie paklusnūs tapo – visgi beveik 40 kilometrų, tenais ir atgalios.
Nida pernelyg nekamantinėjo, kur buvome beveik visą dieną prapuolę.
Ir vėl
vakaras, ir vėl „Šerkšno tyla“ marių pakrantėje, ir vėl žvanga monetos, ir vėl
šoka vaikai, ir vėl katučių ploja suaugusieji. Boluoja burlaivių burės. Sutemus,
apsnūsta prieplaukų laivai, kurių dugnai greičiausiai iš abiejų pusių kvepia
žuvimi, o gal ir ne, gal tik taip atrodo… Nidą apvyniojo tyli, jauki ir gyva naktis.
- - -
O vis dėlto keista – žvelgiu į poilsiaujančiais
žmonėmis nuklotas pakrantes ir mąstau: „Juk visai greitai kiekvienas iš jų
iškeliaus iš šio pasaulio itin panašių formų transporto priemonėmis, nors
išradingasis rafinuotasis pasaulis nuolat stengiasi kuo labiau išsiskirti
unikaliais neregėtais sprendimais, skoniais bei poskoniais... Smėlį be paliovos
ir toliau kapstys vaikai prie to paties kranto, atsiveš čionai savo atžalas, o
pastarosios – savąsias. Visiems atrodys, kad tik jie dabar ilsisi, kad niekas
iki tol čionai nesiilsėjo ir nesiilsės. Tokia akimirkos optinė apgaulė. Niekas
mūsų nebeprisimins, bet ir mes dažnai esame ne ką prastesni sklerotikai. Net ir
ta pati jūra, amžių amžiais improvizuojanti mušamaisiais bangų instrumentais,
kada nors pagaliau bus sutraukta atgal į pradines erdves, atgal į pradines
substancijas.“
- - -
Nidą skalbia lietus. Švari tuoj bus, kaip ką tik
gimusi (tiesa, turbūt kur kas švaresnė...). Griaustinis grūmoja smiliumi, o mes
tuoj vėl trauksime marių link. Šviesėja.
- - -
Vos tik „Šerkšno tyla“ išsiskleidė ant pamarių suoliuko, kartu su į
gitaros dėklą įspūdingai sparčiai krintančiais litais pasipylė ir stambios
nesuskaičiuojamo lietaus monetos. Dėkui. Greitai susivyniojome kūrybines
meškeres ir palindome po gretimais krūmais, kur nuotaikingai spragsėjo
pagyvenusių japonų porelė, niekaip negalėjusi atsidžiaugti vasaros išdaigomis.
Jie japoniškai sveikino permirkusią Kuršių Neriją ir labai šypsojosi. Visur
aplinkui užvirė balos. Į taures ir kraują karštai liejosi gruziniškas bei braziliškas
(!)
vynas.
N.L., 2012 07 11.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą