2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Nidos dienoraščiai (2). Smėlynų vizijos.


Mariose it nedideli burlaiviai plūduriuoja balti apsnūdę paukščiai. O mes miname pedalus Preilos link. Įdomu tai, jog Preilos vardas susijęs su Latvija. Tiksliau tariant, su šios šalies miestu Preiliais. Jei tai asmenvardinis vietovardis – pavardė Preilis – latvių kalboje reiškianti „neprašytas svečias“, tai gal mes – taip pat neprašyti svečiai, nes niekas lyg ir neprašė tenais važiuoti, bet...

Dviračių kėdutėse – išsižioję vaikai. Į atviras gerkles skrieja visus pančius sutraukantis sakų aromatas. Mišką skrodžiantis dviračių takas tai šiek tiek pakyla, tai vėl nusileidžia. Kairėje – išsišokusi Vecekrugo kalva, o priešais ją – rami atokvėpio stotelė. Keli mediniai suolai ir staliukas. Akimirką dingteli, jog čia žiema neįmanoma. Skruzdėlės kupetomis chaotiškai laksto į visas puses ir vos tik nutaikiusios progą kopia į žmogų (Žmogų?) lyg norėdamos pasižiūrėti jam į akis.

Preiloje nusipirkome dvi šviežut šviežutėles rūkytas žuvis (starkį ir skumbrę). Tai padaryti čionai būtina! Priešingu atveju – nuo dviračio gali nukristi pedalai. Paspaudi verandos mygtuką ir iš trobos gilumos išneria žuvų pardavėja. Netrukus į popierių įvyniojamas ypatingai gaivus jūrų gilumų turtas, persmelktas skaidraus oro, dūmų ir druskos. Žmogus irgi kūrėjas!

Pasistiprinę užsukame tenais, kur jau guli tie, kuriems nebereikia stiprintis. Jie jau žymiai stipresni už mus, nes turbūt žino kur kas daugiau. Preilos kapinaitės tyli visiškoje pušų apsuptyje. Šalia įėjimo vartelių – šulinys, lyg iš kokios pasakos iškritęs, greičiausiai taip pat šį tą nutuokiantis apie žemės gelmę, per kurią stebuklingai veriasi nečionykštės paslaptys.

Užrašas virš vartelių:

„Čionai mes ilsimės ramybėj,
Savus vargus palikę amžinybei,
Priimkit šiuos žodžius kaip tylią rimtį,
Mes grįžom žemėn, kuri mus pagimdė.“

Paskutinė eilutė kažkaip iššoka iš ritmo, bet tai juk ne taip svarbu... Svarbiau, kur įšokama.

Itin įdomiai akį užkabina visai neseniai, 2012 metais, supilta kapavietė. Kopomis kvėpavusių ir į kopas begalybę pėdų įspaudusių žmonių kapai ir atrodo beveik kaip gyvenimo ir mirties vėjų supustytos kopos. O skruzdės trepsi toliau. Jos kol kas kur kas gyvesnės už daugelį iš mūsų, miestų prismaugtų gyventojų, kartais nuplyštančių nuo industrinės dvasios grandinių.

Miško takas skuba toliau, Pervalkos link, už kurios kažkur ir slepiasi mūsų kelionės tikslas – Pilkosios (arba Mirusios) kopos. Įdomi ir Pervalkos vardo kilmė: spėjama, kad gyvenvietė taip pavadinta, nes kadaise užpustyto gretimo Naglių kaimo gyventojai persivilko būtent čionai, o pagal kitą versiją – pavadinimas kilo nuo žodžio „pervalkas“, reiškiančio sausumą tarp dviejų vandenų, per kurią velkami laivai. Kai keisdavosi metų laikai, Kuršių Nerijos žvejai vilkdavo laivus nuo marių prie jūros ir atvirkščiai. O kas mums trukdo už gryną pinigą priimti abi versijas?
Kol kas palikime visa tai ramybėje ir ties Pervalka mišku nusivilkime dviračius prie jūros. Bangos be atvangos savo baltomis keteromis bei purslais plaka krantą, tartum šis kažkada būtų joms sunkiai nusidėjęs. Vanduo gaivinantis ir nešaltas – net nesinori sugrįžti į pakrantę. Ištarpsti nesuvokiamoje platybėje, išsiskaidai kartu su smėlio smiltimis, bet tuo pačiu vėl kažkaip susitelki, susiharmonizuoji, iš naujo susiderini kaip muzikos instrumentas, turintis dar kartą įžiebti savo natą žmonijos simfonijoje. Potvyniai ir atoslūgiai, potvyniai ir atoslūgiai… Tolumų bei artumų amfibijos. Vaikų lūpos mėlynos (mėlynės lyg ir neauga pajūrio smėlio pilių soduose), bet pamėgink tu juos iškrapštyti iš Baltijos!

- - -

Tarp Pervalkos ir Juodkrantės, važiuojant nuo Nidos, dešinėje kelio pusėje už automobilių stovėjimo aikštelės (apie 6 kilometrai nuo Pervalkos) prasideda Naglių pažintinis takas, vedantis ir per Pilkąsias (arba Mirusias) kopas. Šiose platybėse kadaise buvo įsikūręs kaimas, kurį sparčiai slenkančios kopos su visais rakandais užklojo tarsi šilta ir nenutraukiama antklodė. Iš po smėlio kužda virpulinga praeities misterija. Nors atimk iš vaiko kastuvėlį ir atsikask!

Čia griežtai draudžiama mindyti kopas, nes jų raštų šedevrai trapesni už porcelianą. Pažintiniu taku dykuma kopiant aukštyn, maždaug pusiaukelėje, atsisukus atgal, kiek tik akys aprėpia gali grožėtis atsiveriančia jūra. O priekyje dar laukia marios. Vaizdai tikrai ne ką mažiau įspūdingesni nei Parnidžio kopose.

Akimirką pasijunti tarsi beduinas. Iš už kampo (jei dykumoje apskritai įmanomi kampai), regis, tuoj gali išnirti susimąstęs Žanas Polis Sartras, o jam pavymui – fotokameromis apsiginklavęs Antanas Sutkus (ir visai nesvarbu, jog šis scenarijus prieš daugelį metų vyko visai ne čionai, nes dykuma – itin išplaukusi sąvoka tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu!). Už kito smėlio kalnyno, gali būti, prie į šipulius pažirusio lėktuvo tupinėja kitas Antanas – Antuanas de Sent-Egziuperi ir nuo visu pločiu išskleisto specifiniu kvapu dvelkiančio paršiutinio brezento rankioja patį brangiausią pasaulio lobį – ant pirštų galų suskaičiuojamus rytinės rasos lašiukus.

Tačiau visa tai – tik Fantazijos televizija, be jokių kabelių, be jokių skaitmeninių sistemų. Palydovinis visų žmonijos laikų grandis siejantis ryšys? Galbūt. Smėlis, smėlis, smėlis…

Pasiekęs galutinį kelionės tašką, atsiremiantį į kuolų tvorelę, pasijunti kaip tikrų tikriausioje saloje. Kur tik besuksi galvą – visur aplinkui akis tvindanti vandeningoji substancija. Ir smėlis, smėlis, smėlis… Įlankos bei iškyšuliai, raminanti miškų žaluma ir dangaus žydrynė. Čia bent kartą apsilankyti tikrai verta. Kaskart vis labiau nustembi sklaidydamas gyvuosius Lietuvos pasakų knygos puslapius. Neveltui čionais tiek daug užsieniečių. Turbūt prieš važiuodami pas juos turėtume labiau į savo namus „įsiskaityti“, nes akys dažnai šauna toliau, nei pajėgia užmatyti, o artuma tampa nebeįžiūrima.

- - -

Kelias atgal šiek tiek prailgo, nes kupras lenkianti našta galiausiai tarė savo žodį, o ir pedalai ne tokie paklusnūs tapo – visgi beveik 40 kilometrų, tenais ir atgalios. Nida pernelyg nekamantinėjo, kur buvome beveik visą dieną prapuolę.

Ir vėl vakaras, ir vėl „Šerkšno tyla“ marių pakrantėje, ir vėl žvanga monetos, ir vėl šoka vaikai, ir vėl katučių ploja suaugusieji. Boluoja burlaivių burės. Sutemus, apsnūsta prieplaukų laivai, kurių dugnai greičiausiai iš abiejų pusių kvepia žuvimi, o gal ir ne, gal tik taip atrodo… Nidą apvyniojo tyli, jauki ir gyva naktis.

- - -

O vis dėlto keista – žvelgiu į poilsiaujančiais žmonėmis nuklotas pakrantes ir mąstau: „Juk visai greitai kiekvienas iš jų iškeliaus iš šio pasaulio itin panašių formų transporto priemonėmis, nors išradingasis rafinuotasis pasaulis nuolat stengiasi kuo labiau išsiskirti unikaliais neregėtais sprendimais, skoniais bei poskoniais... Smėlį be paliovos ir toliau kapstys vaikai prie to paties kranto, atsiveš čionai savo atžalas, o pastarosios – savąsias. Visiems atrodys, kad tik jie dabar ilsisi, kad niekas iki tol čionai nesiilsėjo ir nesiilsės. Tokia akimirkos optinė apgaulė. Niekas mūsų nebeprisimins, bet ir mes dažnai esame ne ką prastesni sklerotikai. Net ir ta pati jūra, amžių amžiais improvizuojanti mušamaisiais bangų instrumentais, kada nors pagaliau bus sutraukta atgal į pradines erdves, atgal į pradines substancijas.“

- - -

Nidą skalbia lietus. Švari tuoj bus, kaip ką tik gimusi (tiesa, turbūt kur kas švaresnė...). Griaustinis grūmoja smiliumi, o mes tuoj vėl trauksime marių link. Šviesėja.

- - -

Vos tik „Šerkšno tyla“ išsiskleidė ant pamarių suoliuko, kartu su į gitaros dėklą įspūdingai sparčiai krintančiais litais pasipylė ir stambios nesuskaičiuojamo lietaus monetos. Dėkui. Greitai susivyniojome kūrybines meškeres ir palindome po gretimais krūmais, kur nuotaikingai spragsėjo pagyvenusių japonų porelė, niekaip negalėjusi atsidžiaugti vasaros išdaigomis. Jie japoniškai sveikino permirkusią Kuršių Neriją ir labai šypsojosi. Visur aplinkui užvirė balos. Į taures ir kraują karštai liejosi gruziniškas bei braziliškas (!) vynas.

N.L., 2012 07 11.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą