Kaip užsimerkęs saulėje budistas,
O tąsios dienos taip viltingai velkas,
Į nugarą seniai kvėpuoja viskas.
Seniai jau mano dukros išvarvėjo
Už užjūrio aukštų gracingų princų,
Tie sūnūs kulkomis išskrido, vėju...
Jų bruožų greitai nebeprisiminsiu.
Net knygos ir eilėraščiai pakilo
Į tobulesnį dangų, rašto rojų?
Tik žemė prie manęs tvirtai prikibo:
„Palauk, dar pažiūrėsim į rytojų!“
Nuo šiol šunelį (taksą) prisirišęs,
Be rūpesčių braidau po pienių pievą,
Jie rodo: „Štai žiūrėk, šiek tiek pamišęs –
Ramus kaip tikras belgas visą dieną!“
- - -
Lėtai aš iš dėžutės išsitraukiu
Tą paskutinį mėtinį saldainį,
Palangės kaktusą paglostau, laukiu,
Kol vakaras suskleis pilnatvės dainą.
- - -
Dabar esu ramus kaip tikras belgas.
Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą