„Šerkšno tyla“ – siekis bent milimetru priartėti prie arktinės askezės (interviu „Tauragės kurjeriui“ prieš koncertą Tauragėje)

Kartą susitiko dvi panašios pasaulėjautos sielos. Apsikeitė eilėmis, jis užgrojo gitara, ji nedrąsiai pritarė. Gimė viena melodija, apaugo žodžiais, po to sekė kita... Abiejų kūryba prieš porą metų įgavo visuomenės maloniai priimamą formą – sutuoktiniai sukūrė bardų grupę „Šerkšno tyla“. Nerijus Laurinavičius, Judita Marija Šmitaitė-Laurinavičienė pritariant gitaristui Roman Gorodeckij klausytojų širdis virpina, kaip Judita sako, nuolatiniu gyvenimo stebėjimu alsuojančiomis savo kūrybos dainomis. Tiesa, Judita – kraštietė, o kokį gyvenimo skambesį ji su vyru sudėjo į dainas, turite progos išgirsti šį vakarą „Šerkšno tylos“ koncerte pilies kiemelyje.

– Iš Tauragės išvykote prieš dešimt metų. Daugelis jus mena kaip Moksleivių kūrybos centro vaikų lėlių ir dramos teatro „Pūkuotynė“ režisierės Irenos Šmitienės dukrą. Nuo 2 iki 12 klasės vaidinote jos teatre. Kokia Tauragė jūsų prisiminimuose?

– Atsimenu, tik grįžusi iš mano lankytos Jovarų vidurinės mokyklos užkąsdavau ir su mama eidavome pajūriais į pilį, jos darbo vietą. Tai labai įsimintini, kūrybiški laikai, kurių neretai ilgiuosi, prisimenu su džiaugsmu.

Mano prisiminimuose Tauragė yra susijusi su vaikyste, paauglyste. Gyvenau turbūt pačioje gražiausioje Tauragės vietoje – J.Tumo-Vaižganto gatvėje, prie pat Vasaros estrados, kur teka Jūra. Seneliai gyvena Jovaruose, ten irgi teka Jūra. Vakarus ir savaitgalius dažniausiai leisdavau būtent ten. Tai visiškos laisvės, nerūpestingumo, svajų metas, kai ištisas dienas skaitydavau, žaisdavau su draugais, važinėdavau dviračiu, maudydavausi upėje ir t.t. Tauragė – išties gražus, žalias miestas. Ypač išgražėjo pastaraisiais metais.

– Teko būti vienai iš tuometinio „pankuojančio“ jaunimo, kuris mėgdavo ryškiai rengtis ir būti savimi?

– Be mamos vadovaujamo teatro būrelio, kurį laiką lankiau Moksleivių kūrybos centro direktorės Jolantos Kazlauskienės vadovaujamą Dramos studiją, gitaros būrelį, skaitovų būrelį. Niekada nebuvau „pankuojančio“ jaunimo dalis, subrendau gana vėlai, buvau, iš vienos pusės, labai drąsi, o iš kitos – labai jautri, vaikiška. Būdama 16–17 metų, žiūrėdavau į tą jūsų minimą laisve dvelkiantį jaunimą susižavėjusi – galbūt norėjau būti viena iš jų, bet… Niekada nepritapau kurioje nors subkultūroje, grupėje. Buvau indvidualistė, „balta varna“, nors gal ir sutirštintai teigiu. Vis tik vėliau, 11 klasėje, susidraugavau su keletu merginų, kurios bendravo su vadinamaisiais Tauragės pankais, pilies lankytojais ir pan. Ir visai neblogai jaučiausi.

– Papasakokite apie grupę „Šerkšno tyla“. Jūs su Nerijumi Laurinavičiumi esate vyras ir žmona. Ar muzika jus suvedė, ar grupė susikūrė vėliau?

– Mes kartu jau 8 metus. Galima sakyti, kad mus suvedė žodis, kūryba, o vėliau atradome ir muzikavimą kartu. Tada buvo man kūrybiškai vaisingas metas, rašiau eiles. Vyras irgi poetas, prozininkas. Pradėjo savo tekstus įdainuoti, groti gitara, o aš jam iš pradžių nedrąsiai pritardavau. Dainavimas mane lydėjo nuo vaikystės. Dainavau Muzikos mokykloje, Dainų dainelėje, ansambliuose ir pan.

Vardas „Šerkšno tyla“ dienos šviesą išvydo 2011 metų lapkričio 25 d. Iki šios datos visą muzikinę, kūrybinę ir kitokią veiklą galime vadinti grupės priešistore. O ji buvo įvairi, tekstai kartu su grupės įkvėpėju Nerijumi Laurinavičiumi formavosi ne vienerius metus. Pastaruoju metu gana dažnai koncertuojame Vilniuje, Kaune ir kitur. Anksčiau neretai buvo galima išgirsti mus Nidos pakrantėse.

– „Šerkšno tyla“ skamba šaltokai. Neketinate sušaldyti mūsų, tauragiškių, šį penktadienį? Kuo alsuoja jūsų kūryba?

– Šerkšno tyla reiškia tam tikrą ramybės, susikaupimo būseną, kuri užklumpa po ilgų nerimastingų bei skausmingų ieškojimų. Tai nėra vien supoetintas meteorologinis (ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios paprastumą, bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo. Tuo ir alsuoja mūsų kūryba – nuolatiniu gyvenimo stebėjimu. O šiuo metu, gegužę, tarsi šerkšnu pasidabinusi visa žemė – gyvenimo sodas. Visa žydi, skleidžiasi, tarpsta. Tikimės, kad gaiviai sušildysime jus šį penktadienio vakarą, pasidalindami savo širdžių kūryba. Bus ir linksmų, ir lyriškų, susimąstyti skatinančių dainų.

– Esate bardų grupė. Tai muzikos stilius, kuriuo „kalbamasi“ su publika. Publika supranta jus?

– Norint suprasti girdėti neužtenka, reikia ir įsiklausyti. Be to, žmonės skirtingi. Vienus „paliečia“, prakalbina mūsų tekstai, muzika, kitų galbūt ne. Beje, tai, ką mes kuriame ir esame linkę kurti toliau, nėra vien tradicinė dainuojamoji poezija. Mūsų muzikinėje paletėje galima aptikti ir roko, džiazo, bliuzo muzikos atspalvių, kurių „Šerkšno tylos“ skambesiui suteikia muzikai pasišventęs solo gitaristas Roman Gorodeckij. Kitaip tariant, visada esame pasiryžę eksperimentuoti, „įmaišyti“ naujų vėjų bei spalvų.

– O jūs suprantate savo klausytojus? Kuo kalba jie jums?

– Taip jau yra, kai jaučiame atsaką iš klausytojų (įsiklausymas, kūrybos supratimas ir pajautimas, palaikymas, plojimai, geras nuoširdus žodis, pastaba, kritika) susikalbėjimas įvyksta. Ir tai yra geriausia, kas gali nutikti kūrėjui.

– Turite savo „perliukų“. Kokius šį vakarą dovanosite tauragiškiams?

– Mes jums iš Vilniaus atvešime ir padovanosime „Oranžinį kiemsargį“, vieną įsimintinesnių mūsų dainų, atliksime dainą „O saulėgrąžas merkia lietus“, kuri, beje, buvo sukurta Tauragėje. Skambės ir daug kitų kūrinių.

- - -

Judita Marija Šmitaitė-Laurinavičienė: „Šerkšno tyla“ – tai nėra vien supoetintas meteorologinis (ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios paprastumą, bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo.

„Šerkšno tylos“ archyvo nuotraukos.

Kalbino Margarita Pūdžiuvienė. „Tauragės kurjeris“, 2013 05 24.